3 įrašas

  Žmonių buvo sausakimša. Vakarėlis saugoti sakalus neatrodė labai sakališkas, labiau tiko pavadinimas pašėlkim prieš ateinančius mokslo metus. Salės kampe muziką junginėjo didžėjus, ant kurio marškinėlių buvo užrašyta Pig. Tai buvo jo slapyvardis, bet kažkoks nelabai vykęs. Ar gi visi norėtų, kad tave vadintu kiaule? Na, bet buvo vienas šio pavadinimo pliusas, kad didžėjus tikrai priminė kiaulę kuri neturėjo jokių fizinių galimybių pakelti galva ir pamatyti saulę. 

  Ką po galais aš čia viena veikiu? pamaniau aš ir patraukiau prie vaišių stalo pasiimti kažko stipresnio. Mano petį palietė šilta ranka. Atsisukau. Prieš mane šypsojosi Danielius su violetiniu Gucci smokingu. 

-Sveika,-tarė,-atrodai stulbinamai.

-Ačiū,-nusišypsojau,-ir tu.

-Tai kur mūsų auka?-nepatenkintas paklausė Danielius.

-Aš persigalvojau,-pažvelgiau jam į akis,-nebenoriu turėti nieko bendro su tuo žmogumi.

-Ačiū Dievui,-nušvito jis,-o maniau, kad galiu prarasti tave.

-Tu manęs, net neturi,- paerzinau.

-Tačiau gal turėsiu,-svajingai pasipriešino jis.

-Gal,-nusijuokiau,-Gal,-tyliau pakartojau.

-Atėjai viena?-paklausė D.

-Taip.

-Tada gal norėtum, kad supažindinčiau su savo geriausiu draugų rateliu?

-Žinoma,-tariau aš ir nusišypsojau.

Yrėmės pro įsiaudrinusius aukštuomenės jaunuolius, kol galų galiausiai pasiekėm tikslą. Prie apvalaus stalo, ant kurio buvo patiesta balta staltiesė, o ant jos puikavosi visokie maisto šedevrai, sėdėjo dvi merginos ir vaikinas. 

-Norėčiau jus supažindinti,-pradėjo Danas (kartais jį taip vadindavo, kad būtų trumpiau),-su nuostabia mergina Paula.

-Sveiki,-nusišypsojau ir atsisėdau prie to kito vaikino.

-Labas,-tarė aukšta, šviesiaplaukė,-aš Čelsė.

-O aš Emilė,-atsiduso mergina.

Prie manęs sėdėjęs vaikinas, pabučiavo man į ranką ir žiūrėdamas į akis prisistatė:

-Alex (Aleksas).

Kiek laiko pasėdėjom, padiskutavom apie universitetus. Tiesa Danielio draugai buvo tikrai šaunus. Na dabar juk jie ir mano draugai.

-Gal nori eiti pašokti?-pakvietė Danas.

-Būtų puiku,-nusišypsojau.

Susikibę už rankų nužygiavom į šokių aikštelę. Kokia aš kietaširdė pagalvojau. Prie dieną mane išdavė Aronas, o aš dabar nė neliūdėdama kabinu kitą vaikiną. Ech. Tokia jau aš.

  Sukomės šokiu ritmu. D. tikrai puikiai šoko.

-Kur žadi mokytis?-pertraukė tylą Danielius.

-Nežinau,-pradėjau,-svarsčiau gal mokytis su privačiu mokytoju, bet tada atsisakau labai daug. Tiek draugų, vaikinų ir liežuvavimo, tad galvoju gal  rinktis Caterhamo (Caterham) mokyklą,-nusišypsojau.

-Būtų puiku, galėtumėm daugiau pabūt kartu,-tarė Danielius.

Toliau tik šokome šokome kol mūsų lūpos susiliejo. Bučinys buvo svaiginantis. Tokio jausmo niekad nejaučiau bučiuojantis su Aronu. Akies krašteliu pamačiau jį. Jis buvo kunkuliuojantis pykčiu, bet man tai buvo nė motais, juk jis man tik apgailėtinas prisiminimas...

Berta